Miražais netikėjau niekada, Ir turtų rojui rytdienos - nekroviau. Prarijo melo jūra jų tiesas Ir Magadano kraštuose išspjovė. Aš nieko nesiskyriau nuo kitų, Stačiokų-nebent mažumėlę - Ir Budapeštas nepaliko man rakščių, Dėl Prahos įvykių - nesprogo siela. Mes siautėjom. Gyvenimą mes vertėm Scena. Kol kas - berniūkščiai negeri. Mus pastebės ir būtinai įvertins - Kas prieš? Aplamdysime jį! Bet mes mokėjome nujaust pavojų - Gerokai prieš užšąlant ežerams, Aiškumas tarsi paleistuvis brovės Ir sielas mums užsisklęsdavo ilgam. Nevarpė mūsų kulkos ir neskynė, Gyvenom nepakeldami akių, - Mus girdė sąstingis brangios Tėvynės - Pylė degtinę į burnas vaikų.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2003