Iškūrenk, šeimininke, pirtelę man -
Įsiaudrinsiu kaisdamas aš.
Ant lentynos kraštelio kampe karštam -
Dvejones mano siela išgręš.

Ligi nepadorumo sukiušiu aš,
Šaltas kaušas padės užsimiršt, -
Ir laikai asmens kulto graviūromis
Ant krūtinės kairės švytėt ims.

Iškūrenki pirtelę baltai baltai,
Nuo švaros aš atpratęs suvis...
Aš apspangsiu ir man, kiek apspangusiam,
Karštas garas liežuvį atriš...

Kiek miškų ir svajonių suluošinta,
Šitiek vargo nusėjo trasas, -
Kairėj pusėje - Stalino profilis,
O dešinėje - Marinka - anfas!

Ech, vėjavaikis - aš už tikėjimą -
Kiek gi metų tą rojų mačiau!
Ir gyvenimą savo idėjomis -
Į absurdą lengvai išmainiau!

Iškūrenki pirtelę, baltai baltai, -
Aš nuo balto pasaulio, - suvis!
Aš apspangsiu, ir man, kiek apspangusiam
Karštas garas liežuvį atriš.

Tik menu tą ankstyvąjį rytmetį,
Spėjau riktelt: “Rašyk, broli, man!”
Ir mane, sibirietį iš Sibiro,
Du sargybiniai išvežė ten.

Nusiplakęs karjeruos iš nuovargio,
Rijau ašarų druską nesyk...
Ant krūtinės kairės piešėm profilį,
Kad išgirstų, kaip plyšta širdis.

Nekūrenki pirtelės - nekaitinki -
Jau į baltą pasaulį - negrįžt...
Aš įkaisiu kol man, kiek įkaitusiam
Karštas garas liežuvį atriš.

Oi, kaip šiurpina atmintį kalbos tos,
Garas vaiko mintis po žieve, -
Praeities rūkas šaltas ir tolimas
Panardina į rūką mane.

Kala mintys po kiautu be perstojo, -
Pažymėtas ne veltui esu?
Vanta pliekiu pasturgalį - praeitį,
Tiek jos liko iš kulto laikų.

Iškūrenki pirtelę, iškaitinki,
Reikia man prie švaros vis tik grįžt.
Aš įkaisiu ir man, kiek įkaitusiam,
Karštas garas liežuvį atriš.

Iškūrenk, šeimininke, pirtelę man -
Įsiaudrinsiu kaisdamas aš.
Ant lentynos kraštelio kampe karštam -
Dvejones mano siela išgręš.