Gyvenau tvirtas aš, augalotas,
Nebijojau nei kulkų, nei žodžių.
Taigi įprasti rėmai - ne man.
Nuo tada, kai esu aš velionis,
Mano perkreiptam, sukurptam stotui, -
Pjedestalą išliejo kaip mat..

Nenukrėst man mėsingo granito,
Nenužengti iš postamento,
Neištraukti Achilo kulnų.
Geležinis karkasas surišo,
Mirtinai jį užliejo cementas, -
Traukuliai tik paviršium šiurkščiu.

Gyriaus aš, kai artėjo bedantė:
Išmatuokit!
Nežinojau, kad būsiu sulenktas
Aš Šaltosios.

Ir įspraustas į paprastus rėmus, -
Jau be balso.
O medinį nelankstomą sieksnį
Tuoj išlankstė.

Vos tik numiriau, ėmė matuoti,
Mirties kaukę iš gipso tašyti
Vikrūs mano šeimynos nariai.
Nežinau, kas jiems apšvietė protą,
Bet nulipdė skruostikaulius tiksliai
Azijietiškus mano, kaip reik.

Nei sapne, nei vaizduotėj netilpo,
Kad aš būsiu šaltesnis už mirtį,
Aš maniau, kad manęs ji bijos.
Aklą žvilgesį skleidžia paminklas,
Nuobodybe kapų vėjas švilpia
Mano šypsny bedantės burnos..

Gyvas būdamas aš su grobuonimis
Vengiau žaisti.
Prie manęs su medine liniuote, -
Neprieisi!

Pomirtinę gi kaukę nutašęs, -
Čia pat vonioj...
Karstų meistras parametrus rašė
Po mikroną.

O po to - mirties metinių būta;
Kaip vainiką, kad aš - išganytas,
Monumentą - ant plytos kietos.
Atidengt jo suėjo, suplūdo
Mano dainą kartodamos minios,
Gaudė garsą iš juostos senos.

Virš manęs tyluma staiga sprogo!
Iš dinamikų griaudėjo balsas,
Nuo stogų - koncentruota šviesa.
Smaugtas veržtas tuomet baritonas,
Info - tec šiuolaikiniame farse
Suskambėjo falceto gaida.

Aš - be žado, paklodėn susuktas -
Po kastrato.
Baisiai staugiau: “Visi mes ten būsim!"
Ar nematot?”

Aš - suspaustas! Paklodė nukrito.
Atsitieskit!
Ach, nejaugi aš toks reikalingas,
Po mirties jums?

Duslūs žingsniai rūstaus komandoro!
Sukas mintys: o gal kaip anuomet,
Paskui jį prakaukšėti plyta -
Pasipylė į skersgatvius žmonės,
Kai išroviau dejuodamas kojas,
Ir pabiro skalda nuo manęs.

Baisiai perkreiptas, luošas ir nuogas
Roplomis vos iš plytos išlipęs,
Antrą kartą ant žemės kritau.
Nors griūty išsinėriau iš odos,
Iš garsiakalbių minios išgirdo:
"Gyvas aš!" ar kažką panašaus...

Taip sulaužė kritimas dvilypis
Mano dalią, -
Ligi šiolei skruostikauliai kyšo
Iš metalo.

Nemokėjau taip tyliai, kaip tiko
Šeimininkui, -
Garsiai aš išėjau iš granito
Ir šlovingai.