Sako - mirsiu ir aš,
kažkada mus mirtis atsijoja.
Mane pusvelčiui veš,
peilio dūris krūtinėj - už tai.
Gedi čia papjautų -
už juos gieda ir liaupsina rojum,
Dėl gyvųjų - tyliu,
na, o mirusius - gerbia labai.

Krisiu veidu purvan
stengsiuos virsti ant šono gražiuoju,
Vogto kuino balne
tabaluosis dvasia nerami, -
Štai tokia pabaiga -
krimsiu obuolius tankmėje rojaus, -
Neskubėsiu... O gal
dar apaštalas žemėn grąžins.

Tik nelieskit manęs, -
taip burtažodis skamba apkartęs,
Niekur nieko nėra
ta dykynė - bevaisė tyla.
Iš to nieko, deja
dangų remia gigantiški vartai
Penki tūkstančiai klūpo
juose didžiaturčių valia.

Kad nežvengtų arklys,
jį užglosčiau švelniu žodelaičiu,
Karčius jam lig ausų
Varnalėšų plaušais dabinau.
Šventas Petras, žioplys,
vartų sklendės ieškodamas graibės,
Krenkštė, kriokė ilgai
ir nuėjo stenėdamas sau.

Iškankinta minia Nei
vienos neišsakė dejonės,
Ant kortelių staiga
aš nutirpusiais keliais - klaupte.
Išdaviko pėda - čia
ne rojus, brolyčiai, o zona,
Viskas vietoj ir net Kristus
žvelgia nuo sienos kampe.

Su arkliais žiūrim mes
iš tikrųjų! - Klaiki zonų zona!
Duonos kvapo gija čia
kaip virvė surišo visus,
Niekam nekenkiau aš,
bet ir aš prisisiurbęs ozono,
Taip prišalo burna,
kad keiksmažodžiams jau nei per kur...

Du šešėliai žali
atraitotom rankovėm pranėrė, -
Šauksmas: “Bėgiuosna belsk!” -
nuskraidino botagas dar du...
Čia mums skamba, brolyt,
ne gyvenimas, o puikumėlis,
Sunki raktų dvasia
skamba čia, surakinusi mus.

Visiems gerbūvį - duok,
Kiek to gerbūvio aš tenorėjau,
Kad tik būtų draugai
ir kad pultų ant karsto žmona...
Rojaus sodų tankmėj
obuolių apledėjusių. - Ėdžios.
Gaila, tyko sargai, -
neprašauna budri apsauga.

Gražumėlis rate, -
angeliukas mums gieda bokštely.
Kristus leis prisiskint...
tų apšalusių vaisių bent sau.
Mane skina kulka, -
aš grįžtu į palaimintą žemę, -
Obuoliukų - visiems,
nuo krūtinės atšilusių jau.

Antrą kart mirsiu aš, -
jeigu reikia, - mes mirtį kartojam.
Ak, pasisekė man, - kad ne pats,
o į pilvą kulka.
Taip pasauly visam, -
nužudytuosius liaupsina rojum,
Rojuj - Dievo ranka
pamalonina Žeme šventa.

Krisiu veidu purvan,
ir susmegt kuo gražiau pasistengsiu.
O kas arklius pašers,
jei užkandau žaboklėmis pats?
Su rimbu praraja,
ties bedugne su vaisiais užanty,
Pas tave pareinu,
ir iš rojaus tu lauki manęs.