M.V.
Myliu tave nūnai, ir ne slapčia, - viešai, - Ne iki, ne po to aš tavo spinduliuose. Degu, verkiu, - juokiuosi, bet myliu - čia dabar! Nenoriu praeity, o ateity - viliuosi. “Mylėjau Jus kadais...” - padvelkia man kapais, Švelnumas manyje mane skraidina, kelia, - Norint dainavo dainius kažkada: “Mylėjau Jus. Dar manyje rusena...” Taip kalba apie, pamestą, ir nužydėjusį Tame ir gailestis, ir atlaidumas, - Be sosto likusiam karaliui. pasmerktam iš kart. Užuojauta per greit išėjusiam, Gėla kuri atklysta pro atstumą - Aidu į abejonę, kad myliu tave - dabar. Myliu tave nūnai - be nuodėmės, karštai - Aš - čia, akimirkos laike, - venų nepersirėšiu! Laike, kuris nutįsta iš čionai - Aš nekvėpuoju praeitim ir ateitim nekliedžiu. Nors plyšk, nors truk - ateisiu pas tave-Sutik! Sukaustytas grandinėmis, gilias paliksiu pėdas, - Tik pareigos per klaidą nebandyk-pridurt, Kad prie “myliu” aš neištarčiau ir “mylėsiu”. Kaip keista, bet “mylėsiu” - tai bedugnė, Kartėlis, priverstinis parašas kreivokas, Ar atsarginis išėjimas, - kurs pravers..., Bespalvis nuodas ant stiklinės dugno, Ir antausis šiai dabarčiai suduotas, Už abejonė, kad myliu tave dabar. Regiu sapnus prancūzų vizijų laike, Kur ateitis ne ta ir praeitis - kitokia, Prie gėdos stulpo aš prikaltas čia, - Kalbų barjeras spaudžia, kaip pirmoką. Skirtumas mūs kalbų, - koks niekniekis, dievaž! Surasim išeitį drauge - ir išsisuksim. Myliu tave laikais sudėtingiausiais - aš, Ir ateity, ir praeity, kurioj dar būsim!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2004