Dedikuotas Michailui Šemiakinui,
jo litografijai "Giluminis Paryžius"
Kas jūs esmė? Beveidžiai klyksniai, - Mekoj?
Į Mesijus, ar Monparnasą, modeliuotojais į sceną?
Nudirtos nugaros kraujuoja, kaip šunėkų,
Pakvimpa iš toli šviežia skerdiena.
Spangstat nuo kvapo, kimbat griaučiais, strėnom -
Jūs giluminė pajauta nereikalinga niekam.

Elektros krūvis ir staiga atbukę
Galvijai limpa prie paveikslų drobės,
O mėsininkui ant pečių - suglebęs kūnas.
Tvirti, nuo svorio linkstantys vyrukai,
Skerdienos išnešiotojai - kūrėjo protui,
Nežmoniškų darbų ir įžvalgos viršūnė.

Budelio darbas - ir žiaurus, ir greitas:
Viens du ir jūs - dar koktesni, už smurtą -
Giljotinuotus - jie bebalsiai ir beverčiai, -
Tempiat į meno dirbtuvę be kraigo.
Skerdienos - gumulas tarp pirštų spurda
Kaip jūs esmė, įsprausta į molbertą.

Dvasia suluošintieji, kur esmė jūs tūno?
Kur skubate save susibjauroję
Jūs vienalyčiai? - Taip suaugo masės
Šauksme Sutino1: ”Gelbėkite kūnus!”
Krisit nuo smūgio - nugara į rojų, -
Urka2 laižys nuo jūs veidų grimasą.

Laižys ją, seilios, limfas čiulps ir kraują,
Neskirdami žmogaus jis ar galvijų, -
Dulkės sausės, o pelenai Kentaurų
Kaip ir žmogaus, nudirto kalaviju.

Vėpsotojas tesu, bet neužmiegu naktį:
Kad taip pasižiūrėti į akis būtų įduota
Iš už paveikslo jūsų. Pamatyti
Man, dykaduoniui, tuos, kurie jus plakė
Kol kryžius nešamas nudyrė odą,
Be išsigelbėjimo - griaučiai griaužė vienas kitą.