Nuo pasienio mes sukome žemę atgal, Buvo tokios tokelės, - Bet įsuko mūs vadas savaip ją staiga, Atsispyręs batu nuo Uralo. Pagaliau mes išgirdom komandą pirmyn, Mūsų trupinius, pėdas surinkti. Bet mes žinom, kad saulė nusėda žemyn O ryte Rytuose vėl suspindi. Nematuojame žemės mes žingsniais, Kam gi veltui taršyti gėles, - Mes ją stumiame batais auliniais - Nuo savęs, nuo savęs! Rytų vėjas sulygina kauges, kūgius, - Uolos - bandos avelių - parimę. Žemės ašį be sverto užgulę pasuks, - Ir pakeis vėlei kryptį puolimo... Nesibaiminkit jeigu saulėlydžio nėr’ Ir pasaulio baigtis, - ne jaunuoliams, - Paprasčiausia - pasuko mūs Žemę ir vėl Kaip kas nori ir kaip kam papuolė. Kauburėlius kabinam, ropojam, Kupstus raunam be meilės, - kur ne... Keliais stumiame Žemę senolių Nuo savęs, nuo savęs! Pakeltų aukštyn rankų, čia niekas neras, Nors ieškotų ir geistų. O iš kritusių mūšy naudos tiek tėra, - Prisidengti jų kūnais ir teisėm. Šitas švinas kvailys, ar visus pasivys? Kur užklups kaktą, nugarą - šūvis? Kažkas užgulė priekyje vamzdžio ugnis... Ir akimirkai Žemė nuščiuvo. Aš iš pėdų savų išsinėriau, Prabėgom apraudojęs aukas, - Žemės gaublį delnais sukinėju - Nuo savęs, nuo savęs! Atsistojęs kažkas visu ūgiu žemai Nusilenkęs jai - įkvėpė kulką. Bet į vakarus, vakarus šliaužia būriai Kad rytuos vėlei saulė pakiltų Ligi pilvo - purve, dustam pelkių kvape, Užsimerkiam nuo žudančio dvoko. Kai be išlygų raunam į Vakarus mes, Danguje normali saulė šoka! Kaip vestuvėse - rasą nubraukiam - Kojos, rankos dar vietoj? Ar ne? Už ašies dantimis žemę traukiam, - Į save! Nuo savęs! Į save!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2004