Širdis - lipšni patelė protui paklusni be peilio.Kauluos driežu šliaužia maudulys. Negniaužia kvapo, kai beprotiškai lekiu, Nestingsta kraujas nuo vitražų, nuo svaigių. Ir mirt dėl meilės nebenoriu - jau miriau, Nervai nukaro nebeįtempti - nors - rauk, Nutįsę jie visai, kaip virvės skalbiniams, Man nesvarbu kodėl ten kas, su kuo ir kam. Viršūnė - tik stumtelk - dugne. Manyje vien tik „nei“, vien tik „ne“. Lediniai vandenys nebegelia dantų, Jų neragauju ir neraginu žmonių nei įvykių.Supuvęs lankas tyso be strėlių: Aš jas sulaužiau, dabar krosnį kūrenu. Nei pozos pasitemt, nei judesio staigaus - Galvą pametęs kaip piemuo - nebelakstau. Pelnyta pergalė nežadina aistros, Neapkalbu galvas pametusių dėl jos. Viršūnė - tik stumtelk - dugne. Manyje vien tik „nei“, vien tik „ne“. Nenoriu aiškintis, nei teisintis, nei teist, Nenoriu megzt ir vėl išpančioti galų. Bukus kampus galiu ramiai apeit, Nes į valias regėjau jų smailių. Palaidas diržas ar suveržtas - nesvarbu! Už tai nešaudoma - sava kakta tikiu! Plaikstausi lengvas, kaip lininis audinys, Kaip kiauras langas matomas nakty. Viršūnė - tik stumtelk - dugne. Manyje vien tik „nei“, vien tik „ne“. Randai ir žaizdos užsitraukusios seniai Netvinkčioja aprištos bintais steriliais. Nejaudina, nekirba nei svajonės, nei jausmai - Nespaudžia abejonės, išlukštentos aklinai. Nesuvilios švelnumas kūno nei širdies, Pavojaus nuojautos minčių nebeužkrės. Bet kokiai velniavai į veidą protas spjaus - Nei smilkinių nei kojų batai nebespaus. Viršūnė - tik stumtelk - dugne. Manyje vien tik „nei“, vien tik „ne“. Nepulsiu krimsti filosofijos guvaus akmens Gyvybės syvais rūpinas šaknis Šenšen‘. Nepuoselėju antrojo kvėpavimo savy Be paklaidos į dešimtuką taikiny! Taip pavargau kovot su žemiška trauka Guliu - kad kiek nutoltų kilpa užtraukta. Širdies plakimas girdimas šalia, ne manyje - Keliauju ten, kur vien tik „nei“ ir vien tik „ne“. Viršūnė - tik stumtelk - dugne. Manyje vien tik „nei“, vien tik „ne“.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2006