Kartėlis mano veidą maino, Metai iš metų vis girdžiu: Kur aš - gyvenimas praeina, Kur aš nesu - žingsniuoja pamažu. Ir kuo toliau - labiau vis bunda Patyčios ir balsai pykti: “Su tavimi - vien tik pagundos - Tikras stebuklas - kai nesi... Tu tik vejies, meluoji, lauki, Nespėji ir bijai suprast, - Kad nebesugebi juokauti Ir nuo dainų baigi atprast. Senka tavų resursų galios Jas į visas puses švaistai: Kam? Jei žinai, tu - ne erelis, Ir be tavęs čia - sakalai.” Tyliu, kai šūkčioja, kai rėžia Ar staugia ant manęs - draugai, - Nes myliu juos visus, - iš priešų Šaipaus, - apie save jiems - tik blogai! Stebuklo jau seniai nelaukiu, Iš gėdos degdamas sakau, Kad gyvenu... bet bėgčiau, plaukčiau Bet kur, nuo šių namų toliau... Taip visa svetima, parduota, Toks nuogas skurdas, kad gali Pats nuogas viešumoje šokti - Nes rojus ten kažkur... toli. Pasivaideno - laimės paukštė, - Aš puoliau paskui ją išsyk, - Tris poras batinių ir glaudes Sugriebęs... Kad pas jus sugrįžt!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2007