Išmokau gamą puikiai aš, dėlto Mane kankina klausimas kodėl gi? Kodėl gama prasideda nuo “do”? Ir baigiasi garsu “do” - vėl gi? Šoka gaidos savam dėsny, - Laukia do rė mi fa sol la si... - Kol jas penklinėj išdėsto Kažkieno ranka drąsi. Muzikali klausa vaikų, - dėl “rė”, Su jais aš ginčytis nerizikuoju, - Tokia žaisminga jos vieta - vertė - Takte - “rė” - aštuntinė ir sveikoji! Tik nelygybė paslėpta ir čia, Tonacijose rafinuotai skamba, - Ir “mi” žema pakyla nejučia Net pustoniu, sakyčiau, pagal rangą? Šoka gaidos savam dėsny, - Laukia do rė mi fa sol la si... - Kol jas penklinėj išdėsto Kažkieno ranka drąsi. Strofą pasiveja nauja strofa, - Garma didingai, nesinori grįžti Į tą silpniau skambėjusią už “fa’, Už aukštą “fa”, į diezą slystančią. Štai įsispraudžia bemolis ir tuoj Kita tonacija kutena ausį... Taip įtakinga tikrintoja “sol” Save išduoda pustoniu neklausus. Šoka gaidos savam dėsny, - Laukia do rė mi fa sol la si... - Kol jas penklinėj išdėsto Kažkieno ranka drąsi. Pavargus kompozitoriaus galia - Kerta tyliausią muzikinę ėją, - Aksominis balsiukas natos “la” Prie diezo šokteli ir pasmailėja.. O pabaigai - Bethoveno klausyk, Tai jis pasiglemžė aukščiausią kirtį, - Taip žvalgos aukštesnioji nata “si’ Į paliktas kažkur... per gamos ilgį. Šoka gaidos savam dėsny, - Laukia do rė mi fa sol la si... - Kol jas penklinėj išdėsto Kažkieno ranka drąsi. Bergždžia spėlioti, kur gaidos vertė, - Yra natų vadovų, yra sekretorių: Bet gedulingas maršas suskambės Puikiausiai - si-bemol minore. Be keliančių banguojančių jausmuos, Dar būna gaidos - parazitai: Išmėtys jas, sugros ar sudainuos Mūzos dievaitis - kompozitorius!? Šoka gaidos savam dėsny, - Laukia do rė mi fa sol la si... - Kol jas penklinėj išdėsto Kažkieno ranka drąsi.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2008