Nemėgstu aš letalinio finalo, Gyventi niekuomet nepavargstu. Nemėgstu ir bet kokio metu galo, Kai nedainuoju aš dainų linksmų. Nemėgstu aš ir ciniškumo šalto, Euforijų nemėgstu, ir išvis - Kai skaito svetimas man skirtus laiškus, Per petį žvilgčiodamas vogčiomis. Nemėgstu aš pusėtinos draugystes, Ar kai nutraukia pokalbi dviejų Ir šaudančios už kampo išdavystes, Ir šūvių i pakausi nekenčiu. Nepakenčiu aš paskalų - kaip versijų, įsiteikimo, abejonių kirminų, Ar kai be perstojo prieš plauką aršiai, Ar kai geležimi vis per stiklus. Nemėgstu aš savim tikrumo sotaus, Geriau jau tegu stabdžiai nelaikys; Man apmaudu - nebėr jau "garbes" žodžio, Kam reikia - už akių susitvarkys. Kada matau palaužtą galią skristi, Negaila, ir žinau, ko taip elgiuos: Nemėgstu smurto, kaip ir bejėgystes, Tik nukryžiuoto Kristaus taip gailiuos.         Nemėgstu aš maniežų ir arenu, - Ten milijonus keičia be grąžos. Nors prieky žada permaina ne viena, Aš šito nepamegsiu niekados.
© Robertas Grigas. Vertimas, 2002