Miražais netikėjau niekada,
Ir turtų rojui rytdienos - nekroviau.
Prarijo melo jūra jų tiesas
Ir Magadano kraštuose išspjovė.

Aš nieko nesiskyriau nuo kitų,
Stačiokų-nebent mažumėlę -
Ir Budapeštas nepaliko man rakščių,
Dėl Prahos įvykių - nesprogo siela.

Mes siautėjom. Gyvenimą mes vertėm
Scena. Kol kas - berniūkščiai negeri.
Mus pastebės ir būtinai įvertins -
Kas prieš? Aplamdysime jį!

Bet mes mokėjome nujaust pavojų -
Gerokai prieš užšąlant ežerams,
Aiškumas tarsi paleistuvis brovės
Ir sielas mums užsisklęsdavo ilgam.

Nevarpė mūsų kulkos ir neskynė,
Gyvenom nepakeldami akių, -
Mus girdė sąstingis brangios Tėvynės -
Pylė degtinę į burnas vaikų.