Išmaltus pėdsakus - užlygino išsyk, -
Mane jūs galit keikt, išblaivint, gąsdint zondu...
Ar horizontas ten, ar žemės pakraštys -
Aš privalau būt pirmas horizonte!

Su sąlyga tokia sutiko ne visi,
Rankas paspaudė viens kitam be ryžto.
O sąlyga tokia: - Va, greitkelis - varyk!
Viena kryptim varyk, be teisės grįžti!

Kardanas mylias ryja, net baisu.
Kaip laidas aš - lygiagretus esu.
Lyg tyčia - prieš variklį vien šešėliai -
Tai juodas katinas, tai juda juodos vėlės.

Žinau, kas pagalius man kaišios į ratus,
Jaučiu, ką siutina lenktynių pirmos vietos...
Matau, kas šypsosi burna pilna nuodų.
Užversti skersai kelią jis norėtų.

Rodyklių nematau. Jos cypia smilkiniuos,
Toks greitis, kad smiltelė kulka šauna!
Suspaudžiu vairą taip, kad treška sąnariuos:
Kol varžtai dar neužveržti - pramaunu!

Kardanas mylias ryja, net baisu.
Dabar kaip laidas aš - vertikalus esu, -
Jau paskutinę veržlę suka pultas!
Tuoj lyną po kaklu įtemps, kur pulsas.

Asfaltas - kaip lava, protektorių nėra -
Atomazga čia pat... Kabinoj oras kaista.
Nutraukiu lyną nuoga krūtine, -
Aš gyvas - nusiriškit juodą raištį!

Kas privertė mane, lažyboms kirst rankas -
Į ginčą tą nešvarų, kas įstūmė?
Apgirstu nuo kovos bet posūky staigiam,
Stabdau ir išlaikau atstumą.

Kardanas mylias ryja, - aš lekiu,
Nebodamas net lynų įtemptų, -
Užčiaupkite burnas tiems, kurie liko,
Pražiodė juos mintis, kad man pavyko!

Tik horizontas man, - kaip ir tada - toli,
Ne žemės juostą, - lyną tik nutraukiau, -
Virvė prie kaklo dar labai stipri,
O į ratus jau iš po krūmų šaudo.

Dėl spurto šio kely ne pinigai kalti,
Kažkas paprašė: “Tavo mirksnis - forte, -
Tu sužinok, - kas už ribos, kur žemės pakraštys,
Ar galima išskleisti horizontą?”

Kardanas prisirijo jau, išties, -
Neleisiu, nepavyks mane suriest -
Atsako stabdžiai, bet aš - maunu tiesiai!
Ir horizontą iš inercijos ištiesiu!