Kvėpavau melsvuma,
Garas kilo stulpu,
Tirpo aukšty tarsi debesėlis.
Traški snaigių kalba
Tilo man po padu,
Gundė snūstelt pusnis baltutėlė.

Ir skaudus ilgesys iš bedžiaugsmės dainos ten aidėjo,
Kaip sušaldė vežėją nežinoma stepė gūdi, -
Užliūliuoti vežėją - geltona jos saulė padėjo
Niekas niekas nesakė: Judėk, pasimuistyk, nemik!

Snaudžia mano Rusia,
Užsnigta lig ausų, -
Šliaužiu, čiuožiu, - kad tik nepargriūčiau.
Gelbėk! Saugok save!
Veidą pūgai atsuk, -
Neleisk snaust sau, išnykt, nebebūti!

Sviedė burtų botagą šalin stebukladaris šitas vežėjas
Paminėjo Aukščiausią, pašiurpęs nuo tolių plačių.
Netgi mostai lengvi botagu - jį sušildyt galėjo, -
Jį gerumas sušaldė, už tai kad gailėjo arklių.

O pamačius save
Čia, mėnulio šviesoj, -
Žaibu trenkė mintis - negyventi!
Neteisybės ranka
Ant širdies, kaip akmuo.
Kas belieka? Tik maktelt - ir šventa!

Karštutėlė dvasia - stepės speigo vis tiek neįveiks ji,
Savanoriu į eketę ar į verpetą - geriau.
Iš burnos veržias garas - dvasia veržias laisvėn!
Kai suklups, tai palaidokit ją - nukabinkit nuo peilio aštraus.

Sniegas žemėj plačioj,
Gruodas mano šaly,
Reikia gerti ir šildyti guolį.
Varo arklius namo,
Ach, vežėjai šilti,
O dorieji, žiūrėk, ir - prapuola.