Tik laukimas prailgo, o palydos - perniek trumpokos.
Palinkėjo draugai: “Gero kelio! Ir be kliuvinių!
Šalys keturios man išvyniojo kelius lygiom juostom,
Ir pakilo girgždėdamos užkardos sienų svečių.

Klojo savo šešėlius beržai, - savanoriais po ratais.
Blizgus kelias siaurėjančiu durtuvu smigo tolyn.
Mirties kilpą prie nosies man suko vis uodas patrakęs,
Ir vedžiojo ant priekinio stiklo paveikslą Dali.

Kiek skrajūnų drąsių ant mirties stebuklingos paklotės.
Kiek muselių rūšių ir jų lervų sudegusių čia!
Vienas - sprogo staiga, prisipampinęs kraujo lig soties
Savo baigtį raudonu šedevru nubrėžęs stikle.

O pakrikusios mintys pasąmonėj vėžlinę tingiai
Ėmė veržtis arenon - nuo jų praretėjo momuo!
Mandagiai atsiprašius pravėrė duris į kabiną
Ir prisėdo šalia kruvinoji banga laiko to.

Iš sutvarstyto kamuolio akys, kaip vamzdžiai sužiuro, -
Klausia: “Kur tu?” Į Vakarus? Taip... O gal varom namo, ką”
Kol suvokiau, ką jam atsakyt, kulkos įdėklą siuvo,
Ir girdėjau komandą: “Aliarmas! Gult! Spėsim prašokt”

Pirmas antskrydis toks, kažkas krito ir mirė prie kelio.
Jį palaidojo, - laikraščio skiautėm užklojo ir tiek.
Ėmė lįst iš šalikelių liesos figūros, smūtkeliai,
Kaip prieš trisdešimt metų mašinos manos pažiūrėt.

Baigės kelias. Farvateris. Tarnas vienintelis mano.
Tiktai eglių karūnos nuplėštos, - kamienai pliki.
Teliūskavo bekūnė srovė radiatorių ramų.
Teliūskavo para, neįveikus mikrono kely.

Aš užsnūdau už vairo. Nuo žiovulio kūnas sukiužo.
Žnaibiau savo ausis. Ar akis prasitrint, gal padės?!..
Žiū - sėdynėj šalia įsitaisė seržantas pėsčiųjų...
“O, bjaurybe trofėjine, - sako, - patogu sėdėt...”

Mes pavalgėm kartu, - po kotletą naminį, ridikų...
Jis stebėjos, - iš kur tokia valgių gausybė kare?!
- Aš, brolau, prieš aštuonias paras valgiau Minske, iš ryto...
Sakė jis: “Ačiū tau, Dievas duos, susitiksim kada...”

Jis išėjo į rytus, su juo ir būrys, praretėjęs...
Grįžo laikas taikus esamasis kabinon keiksmais.
Iš to laiko vienintelė moteris mano sėdėjo,
Ji pasakė: “Pakeisiu tave, pavargai...”

Viskas vietoj. Mes dviese kely, - Krašto sieną tuoj kirsim.
Metų trisdešimt... nuo man matytų vaizdų ir veidų.
Šepetėliai paklusnūs nublizgino priekinį stiklą, -
Kelio ženklus nurodančius kryptį stebėjom palinkę abu.

Kur ne kur - duburys, o daugiau apie karą - nei ženklo!
Jaunas miškas su proskyna, o viršum jos, man staiga, -
Odą šiurpina du durtuvai, - vėlei žvanga!
Tik viršūnės jų - taikai, tiktai negandai - jų apačia.

Tiesiam greitkely man - neragavusiam kulkų, vaidenas:
Kad ir aš čia nešiau karo pabaigą Su vyresniais...
Tik dėl to smigo durtuvu tolyje blizgantis kelias,
O ant smaigalio plaikstėsi svastikos juodi skutai...