Juokiuos lig iškritimo - taip mane
Šauniai apgavo veidrodžio ovalas, -
Klaustukai - nosys, lig ausų - burna, -
Tarsi Venecijoje karnavalas.

Aplink mane susispietė išties -
Į glėby stveria, ragina pasiausti,
O taip! Manau, kad tikrą veidą jie
Palaikė vykusiai parinkta kauke.

Petardos, kanfeti - kažko per daug,
Apspitę kaukės žiūri priekaištingai...
Ir šaukia, kad nuo takto nukrypau,
Kad kojas savo partneriui apmindžiau.

Ką man daryt, gal sprukti kuo greičiau,
O gal pasiausti su visais lig valios?
Viliuos, kad veidą padoraus žmogaus
Puikiai paslėpti žvėrių kaukės gali.

Perukai, kaukės - viens per kitą jie
Fantastiški herojai - literatai, -
Nuliūdęs Arlekinas iš kairės,
Kas antras budelis, kvailys - kas trečias.

Šviesuoliais prisistato mums vieni,
Kiti - viešai parodyt veidą vengia...
Kai kas jau nebesugeba atskirt
Kur jis, kur kaukė, kas jo veidą dengia?

Kvatoju aš žaidimų sūkury, -
Bet neramu, - jaučiaus gana nesaugiai, -
O jeigu būti budeliu kažkam patiks?
Ir tas kažkas nenusiims jau kaukės?

Ir Arlekinas - amžiams liūdnas liks,
Prislėgtas, savo sielvarto apvaizda.
O kas, jei įsisiautėjęs kvailys
Suvis pamirš savo normalų veidą?

 
 
 
 

 
 
 
 

 
 
 
 

Nepražiopsoti gero veido reik,
Tik kaip garbingąjį atskirt nuo sukčiaus?
Taip klasiškai išmoko veidus keist
Tos kaukės, kad į akmenį nedužtų.

Vis tik jų paslaptį įkandau aš, -
Savo analizę patikrintą jums siūlau, -
Abejingumo kaukė visuomet
Nuo antausių apsaugo ir nuo spjūvių.