Kas baigė žemėje kelionę tragiškai - tarp išrinktų.
Dievo atseikėtoj riboj jie tilpo...
Vienas iš mūsų-nusišovė dvidešimt šešių,
O kitas - Angletere rastas kilpoj.

Ir Kristus - trisdešimt trejų - poetas buvo, nes
Kartojo: “Nežudyk!” - tad jį - prie kryžiaus...
Kad nesukurtų dar kažko - po vinį į rankas,
Į kaktą vinį, kad ko nors nesumąstytų.

Prie trisdešimt septynerių-svaigsta galva
Štai ir dabar man šaltis dvasią glemžia, -
Lemtingoj dvikovoje žuvo Puškinas tada...
Ir Majakovskis - smilkiniu prie vamzdžio...

Dar pastovėkime ties trisdešimt septyneriais;
Gailestingasis Dievas taško nepadėjo,
Čia atgulė Rembo ir Lordas Baironas kadais...
Mūsiškiams ribą aiškiai atidėjo.

Nevyksta dvikovos, arba neskelbia niekas jų...
Trisdešimt trys šiek tiek palietę, - nukryžiuoja.
Trisdešimt septyneri išrašo smilkinius krauju,
Net ne krauju... Gražiai pasidabruoja.

“Taip imt ir nusišaut? Nebent dvasia kulnais nuslys...”
Kantresni būkit - klyksnės, psichopatai!
Vaikšto poetai peilio ašmenim basi
Ir ligi kraujo pjausto dvasią basą.

Toli jie matantys! Tad išvada viena -
Pakirpti jiems metus? O ką tai reikštų?
Nutaikyt peilį? Bet jis - kabo ant ašmens
Užpjautas. Pavojingas buvo, - aiškiai.

Man gaila jūsų, datai, skaičiui pašvęstų lemties!
Kankinkitės haremo sugulovai. -
Trukmė gyvenimo prailgo. Pabaiga ateis, -
Mirtis poetų tik kol kas vėluoja!