Pasigėriau aš gilioj vienatvėje, Naktimis keistus garsus girdžiu, - Šaukia kažin kas mane tėvavardžiu, - Žiū - gi velnias sėdi ant pečių... Velnias mirksi, stato man ragus, - Aš su juo tyliu balsu kalbu: “Aš viskiu ir konjaku-vaduojuos Tu mauki pilstuką, kaip matau, - Na, velnie, velniūkšti, velnio koja, Sėsk šalia, palaiminki, prašau. Bet nejau tu, po velnių, - bailys? Tuoj žegnosiuos, - nuo pečių nulipk!” Velnias sakė pažįstąs Borisovą, Prieblaivį valdytoją namų..., - Pilnus žandus duonos prisikimšo jis, - Nepašlakstęs netgi konjaku... Baigėsi konjakas - ne bėda Stotys trys čia pat, - viena pėda. Nusmigau. Į stotį puolė velnias pats Tuoj sulakstė. Prabudau, - vėl čia. Arba iš tiesų jis man vaidenasi, Arba aš jam šmėsčioju slapčia. Nusikeikė velnias, o po to Suko stimburį ir lindo pabučiuot. Aš kritau iš juoko ir velniūkščio to, Klausiau, kaip pekloj ten reikalai? Požiūris koksai į alkoholikus? Sako: spirite juos čirškina juodai... Nusikeikė velnias antrąsyk, - Mat ir ten valdžioj visi savi... Baigėsi. Sugrįžo kambarin šviesa, - Dar bandžiau aš velnią pagiriot, Bet ištirpo kaip akivare staiga... Laukiu... gal ir vėl pareis namo... Aš gi prietranka koksai nesu, - Bet geriau su juo, nei su savim pačiu...
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2003