Pasigėriau aš gilioj vienatvėje,
Naktimis keistus garsus girdžiu, -
Šaukia kažin kas mane tėvavardžiu, -
Žiū - gi velnias sėdi ant pečių...

Velnias mirksi, stato man ragus, -
Aš su juo tyliu balsu kalbu:

“Aš viskiu ir konjaku-vaduojuos
Tu mauki pilstuką, kaip matau, -
Na, velnie, velniūkšti, velnio koja,
Sėsk šalia, palaiminki, prašau.

Bet nejau tu, po velnių, - bailys?
Tuoj žegnosiuos, - nuo pečių nulipk!”

Velnias sakė pažįstąs Borisovą,
Prieblaivį valdytoją namų..., -
Pilnus žandus duonos prisikimšo jis, -
Nepašlakstęs netgi konjaku...

Baigėsi konjakas - ne bėda
Stotys trys čia pat, - viena pėda.

Nusmigau. Į stotį puolė velnias pats
Tuoj sulakstė. Prabudau, - vėl čia.
Arba iš tiesų jis man vaidenasi,
Arba aš jam šmėsčioju slapčia.

Nusikeikė velnias, o po to
Suko stimburį ir lindo pabučiuot.

Aš kritau iš juoko ir velniūkščio to,
Klausiau, kaip pekloj ten reikalai?
Požiūris koksai į alkoholikus?
Sako: spirite juos čirškina juodai...

Nusikeikė velnias antrąsyk, -
Mat ir ten valdžioj visi savi...

Baigėsi. Sugrįžo kambarin šviesa, -
Dar bandžiau aš velnią pagiriot,
Bet ištirpo kaip akivare staiga...
Laukiu... gal ir vėl pareis namo...

Aš gi prietranka koksai nesu, -
Bet geriau su juo, nei su savim pačiu...