Svaiguly lengvam
aš miškus valdžiau.
Į sveikatą vis
sudainuodavau...

Tiek skambių dainų
išvedžiodavau, -
- Kaip mylėjau jus,
akys juodosios!..

Arkliai pynės, šuoliavo
ar bėgo risčia,
Glitų purvą pelkyno
man svaidė veidan.

Tik nuryju sau seilę,
praskiestą purvu,
Suku buteliui gerklę
ir vėlei šaukiu:

- Akys juodosios,
kaip mylėjau jas...
Baigės atsargos...
bakalėjoje.

Galvą kresteliu
Nuo minčių paikų
Ir net švilpteliu, -
ką gi aš regiu!..

Prieky miškas tamsus, - nepraeit nė už ką,
Ausim karpo arkliai ir patraukia atgal.
Kur šviesiau, kur laukymė, - žabangos ar ne?
Ligi kaulų spygliai duria, bado mane.

Lig pat panagių -
mano brolis tu!
Tai kodėl atgal?
aš nesuprantu...

Kaip nuodai lietus
srūva nuo šakų
Iš po pakinktų -
vilkas po pilvu!

Oi, gi girtas kvailys! Oi, užpylė akis!
Va, ant nosies žūtis, reikia bėgti, o jis?!
Iš kaladės man tūzą nuglemžė kažkas, -
Ir kaladė tuščia, ir be jo man - mirtis.

Kad prasmegtų kur...
Staugiu aš vilkams!
Arklius vejasi
baimės drebulys.

Rimbą sukdamas
vis plaku aš juos,
"Akys juodosios..."
Bedainuodamas.

Trypia, mina, švytruoja ir šoka tuščiai,
Ant kaklų čaižiai skamba arklių skambalai.
Oi, žirgeliai mani, man be jūsų mirtis, -
Oi, padėkit draugai, būkit priešai geri.

Nuo gaudynių tų -
svaigulio nebėr -
Ant kalvagūbrio -
viena iena tėr.

Putų dribsniais
mes rąstus puošėme,
Atsikrenkštėm, atsigavom,
atsikosėjom.

Už gyvybę, už žygį
marintiems arkliams,
Pasaguotoms kanopoms
lig žemės lenkiaus

Visą mantą iš ratų
išmetęs, ėjau...
Sergėk Dieve, man arklius,
nes gyvas likau.

Nugarmėjo kiek
Ir nugrimzdo kiek!
Man gyvenimo -
Visiškai per niek’.

Dainavau apie jus
ne pamokančiai...
Staltiese balta...
Akys juodosios!