Ko pritilo, ko,
Tie namai - ūkuos?
Vėjai septyni
Kiaurai košia juos.

Jų visi langai -
Duobos pusėje -
Kiemo vartai gi -
Trakte siūbauja.

Pavargau, pailsau, pats prie kuino minuos,
- Ei, išeikit padėt!? Ar yra kas gyvi?
Tik šešėlis tamsus smuko link kupetos,
Tik peslys, kaip akmuo staigiai krito žemyn.

Užeini vidun...
Smuklė, dievaži, -
Liaudies čia apstu, -
Kas trečias - vagis.

Raumenų kalnai -
Neprašytajam,
O kampe - veidai,
Įskaityti jau.

Na, pradėjom kažkaip, kažką mikčiot, kalbėt...
Kažkas tampė stygas ir net bandė stenėt.
Lyg tarp kitko - maž’mė, toks priplaukęs artyn
Žybtelėjo peiliu - iš po staltiesės tik...

“Kas man atsakys, -
Kas čia per namai?
Prieblanda klaiki,
Kaip maro laikais?

Net spinksulės nėr’,
Oras dvokiantis...
Ar gyventi jau
Nebemokame?

Durys - atlapos jūs, o dvasia - po raktu.
Kas vadeiva pas jus? Gal su vynu prieis?”
Man atsako:" Matyt, užtrukai kely tu,
Žmones, tu pamiršai! Mes - nuo amžių - va, taip...”

Žoles rijome,
Ant rūgštynių vis,
Apsitraukė dvasia mūsų
Rūgštimis.

Tai rūgščiu vynu
Ją nuplovėme,
Siaubėm, plėšėm namus,
Patys korėmės...

- Arklius aš marinau, - pasprukau nuo vilkų,
Kur tas kraštas, šalis? Kur spinksulė šventa?
Man parodykit, kur nuo spinksulės šviesu,
Kur daina, ne dejonė, - danga - ne asla!

 - Apie tuos namus -
Negirdėjome.
Mes įpratome -
Skersuos vėjuose.

Prigimtis tamsi, -
Keiktis, pykti vogčiom...
Po ikonomis
apmusijusiom!

Ir iš tvaiko, kur kaba paveikslai kreivi,
Strimagalviais lėkiau, zvimbė rimbas ore.
Tegul neša arkliai, kur akis užmatys...
Kur gyvena žmogus, kur žmonių planeta.

Nugarmėjo kiek
Ir nugrimzdo kiek!
Man gyvenimo -
Visiškai per niek’.

Dainavau apie jus
ne pamokančiai...
Staltiese balta...
Akys juodosios!