Pirmiausia buvo žodis, o idėjų - ne!
Tik betvarkė, chaosas, nesusipratimai, -
Žmogaus nebuvo ar žmonių, kurie, žinia -
Atsakomybės nevengia - klaidas prisiima.

Tuomet ar dėl romantikos, ar tik iš liūdesio,
Kaip sako tikslūs mokslai, ginčų jų gausa, -
Atsiplėšė nuo sausumos luitai nuglūdinti
Ir išplaukė į jūras jie, primindami salas.

Pirmiausia buvo Žodis širdgėlos, kančios,
Kančioje gimė tvėriniai planetos.
Atsiplėšė žemyno gabalai nuo sausumos
Ir salomis pavirtę sau ieškojo vietos.

Jos plūduriavo platumose vienos.
Per milijonus metų, per amžius, epochas.
Be vėliavų, be krovinių, sirenų, -
Neišdavė žemyno savo, - niekada!

Pirmiausia buvo Žodis, nutruko jie staiga
Kai radosi jūreiviai vandenynuos, -
Stiebais ir prietilčiais jie veržės į salas,
Dėl grožio laineriais jas pavadino.

Bet įsikibęs krantas stipriai veržia vyrius,
Ir salos grįš galiausiai išsigydyti žaizdos.
Jose taisyklės jūrų ypatingos tvyro,
Jose dvasia išlieka žemės prarastos.

Už šitą paralelę dėstytą tegul atleis
Mokslo žinovai man, progresą kūrę.
Bet jeigu žemėje pirmiausia buvo žodis tai
Tikriausia šitas Žodis buvo - JŪRA!

Denį nutrynė ligi blizgesio, tarsi batus - juodai
Įaugo sielomis į laivo dvasią tie vyručiai, -
O atsiplėšdami nuo sausumos krantų laivai
Metams ar mėnesiui, pavirsdavo sala jų būčiai.