Kalnų tyloje, kur tik uolos ir vėjas, ir vėjas palaidas
Ant skardžio, kur niekas nevaikšto - stataus ir aštraus,
Kadaise gyveno sau, švilpavo linksmas kalnų - kalno aidas, -
Kaskart atsiliepdavęs riksmui, šaukimui žmogaus.

Kai gerklę užspaudžia vienatvė-it gumulas ir nebepaleidžia, -
Dejonė išsprūs ir nuo skardžio stataus nusiris, -
Tą šauksmą pagalbos pagaus, pasigaus apsukriai kalnų aidas,
Sustiprins ir ligi savų artimų nuskraidins.

Ko gero, ne žmonės, durnaropėm protą užpilę,
Kad nieks negirdėtų dejonių kritimo garsų,
Atėjo nutildyt, atimti tarpekliui gyvybę
Ir aidą surišo, ir gerklę užkimšo kamščiu.

Pernakt tęsės pramogos kruvinos, pramogos piktos,
Suspardė jie aidą ir nieks neišgirdo raudos.
Sušaudė pritilusį aidą, kalnų - kalno aidą - iš ryto -
Ir ašaros ritos, kaip akmenys iš sužalotos uolos!