Kas pasakė: “Mes - plynėj ugnies,
Nepriims daugiau žemė mūs grūdo.”
Kas pasakė, kad žemės nebėr’ -
Netiesa, ji tam kartui prigludo.

Motinystės iš jos nepaveržt,
Neišsemt, neišgramdyti jūrų,
Kas ją tiki sudegintą? Ne, -
Ji pajuodo dėl sielvarto mūsų.

Tarsi pjūvis - tranšėja gyli,
Žaizdom įgriuvos, duobės sprogimų.
Įtempti žemės nervai, nuogi,
Mūsų žmogišką gėlą pažinę.

Išgyvens žemė, nūn iškentės,
Invalide tu jos nevadinki,
Kas pasakė, kad ji neskambės?
Kas ją privertė amžiams užkimti?

Ji užgydys žaizdas ir dainuos,
Dejones nugalės gamos drąsios!
Žemė - mūsų dvasia, - niekados,
Nesutryps purvini batai dvasios!

Kas ją matė apimtą ugnies?
Netiesa! Ji tam kartui prigludo.