Šitiek metų - epochos ir amžiai žili,
Sukos veidu į šilumą, vengė pūgos, -
Tai kodėl paukščiai skrenda į šiaurę, sakyk?
Jei paukščius privalėtų tik Pietūs viliot?

Nei garbės, nei didybės nepaiso jie,
Po sparnu baigsis ledo pūga -
Savo laimę pagaus paukščiai laisvėje
Už beprotišką narsą ore!

Kas mums trukdo gyvent? Ko nemiegam nakčia?
Kas mus gena prabėgt devynbale banga?
Mes nematėm pašvaistės kilimo nakčia
Ir negalim derėtis - dėl kainos už ją!

Tyluma... Tik žuvėdrų žaibai aplink, -
Neišduoda tuščių mūs delnų.
Už tylėjimą baltą, meldžiu, priimk,
Stiprų garsą erdvės dovanų!

Kaip dažnai mums sapnuojas sniegynai balti, -
Dūsta spalvos ir atspalviai po pusnimis.
Mes apakę! Tamsu - toks kalnuos spindesys, -
Žemės juodas ruoželis akis mums atriš.

Mūsų gerklų tyla nebekaustys jau,
O silpnumas ištirps suvisam, -
Už beviltišką naktį mes gausime
Po poliarinę dieną ilgam!

Šiaurės viltys - sniegai be purvų, be dėmės,
Kaip gyvenimas ilgas be melo gaidos.
Mums akių iš akiduobių varnai neles, -
Jų gyvenimo būdas - poruotis kapuos.

Kas pamynė spėliones, numatymus
Ir neprigulė sniego glėby
Būtinai - už vienatvę bus atpildas -
Ir Kažkas pasibels į duris!