Tuoj sprogsiu, kaip trotilo šimtas tonų,
Nekūrybingas įniršis mane praris.
Užsuko pas mane panelė Mūza, - Ponia...
Pasisvečiavo mažumėle, ir išskrido pro duris.

Ji priežasčių išeit turėjo sočiai,
Aš negaliu jai priekaištaut, ar niurgzt...
Pas vyrą naktį Mūza-galite įsivaizduoti,
Ką, Dieve gink, kaimynai apie ją prikurps.

O vis tik apmaudu man ir piktoka, -
Neleis meluoti žmonės, - ta dama -
Sėdėjo ištisom parom pas Bloką,
Pas Puškiną gyveno neišeidama...

Prie stalo puoliau - visas toks nervingas,
O, Viešpatie, susimylėki jei gali...
Išėjo ji ir įkvėpimas dingo,
Trys rubliai irgi dingo - apmokėt taksi...

Aš siautėju tarsi žvėris sužeistas -
Dievai nematė Mūzos - aš atleidau jau...
Išėjo ji pas kitą, viskas aišku,
Matyt, aš ją prastai pavaišinau.

Didžiulis tortas, žvakėm nusmaigstytas
Sudžiūvo sielvarte, ir pats aš sudžiūvau.
Ir su kaimynais, sukčiais paskutiniais
Konjaką, Mūzai skirtą, išlaižiau.

Kaip žmonės juodu sąrašu praėjo metai,
Visa nutolo. Ilgis, žiovauja svaja.
Neatsisveikinus, “Sudie” man nepasakius
Išėjo... liko dvi eilutės apie ją.

Eilutės dvi-nėra joms abejingų,
Šen, žavesy, skink laurus ir gėles!
Eilutės dvi: ”Menu akimirką žavingą,
Kai sušvitai tu mano akyse!”1