Ir poreikiui, ir skoniui - įnoringas,
Egzotiškas aš, ką ir besakyt:
Vienu metu galiu stiklinę krimsti,
Ir be žodyno Šilerį skaityt.

Du žmonės manyje - du žemės poliai
Du žmonės priešingi, ir priešai du,
Pirmasis į baletą veržiasi-šaunuolis, -
Kitas jau startui kaustosi padus.

Atmestinos veiklos, minčių beprasmių
Nėra, kai gyvenu pirmuoju asmeniu “ašai”,
Bet karts nuo karto išlenda antrasis
Ir demonstruoja niekšo atvaizdą viešai.

Aš jo bijau, slepiu, užspaudžiu dvasioj
O, neramioji man lemtis skirta!
Bijau klaidos, o jei staiga suprasiu,
Kad aš slepiu save, ne antrą “tą”...

Kada atsiveriu ligi pusiaujo,
Ligi ribos, vadinamos versme, -
Skolon man padavėjos patarnauja,
Už nieką myli moterys mane.

Bet štai į šalį lekia idealai, -
Štai aš įniršęs, priešiškas, grubus.
Štai sėdžiu ir bukai kramtau bokalą,
O Šilerį nusviedžiu po stalu.

O teismas eina... Už pečių man - salė.
- Jūs, prokurore, jūs, teisėjau, tas... ar tas...
O, patikėkite manim, - vitriną malė
Niekingasis asmuo - antrasis “Aš.”

Todėl maldauju, žiauriai jo neteiskit,
Priteiskit laiką - laikui ne visam!
Aš, kaip žiūrovas vaikščiosiu į teismą,
Užsuksiu į kalėjimą trumpam.

 
 
 
 

Vitrinų ateity nebedaužysiu,
Ir antausių atsižadu, - išties!
Sujungsiu savyje puses dvi, - sulipdysiu
Ligota mano siela atsities.

Lig pat šaknų išrausiu ir užkasiu.
Apsivalysiu-neturiu ko slėpt.
Man ir pačiam koktu dėl antro “Ašen”
Ne! Tai ne aš! Nėra many jo, patikėk.