Tik mažuma paaiškinsiu eilėm,
Viskam iš karto - įgaliojimų nerašė.
Pradėtas aš, kaip dera, - nuodėmėj, -
Iš prakaito ir nervų pirmą naktį.

Žinojau, kad pakilus į erdves,
Mes tampame griežti ir net gi bjaurūs...
Žingsniu karaliaus sostan be eilės
Žengiau, kaip įpėdinis princo kraujo.

Žinojau viskas bus, kaip noriu aš!
Nieks neskriaudė, nė vienas neatstūmė.
Mokslo draugai, kardo draugai kaskart
Tarnavo man, kaip jų tėvai karūnai.

Aš nemąsčiau - ką pasakyt ir kaip, -
Lengva ranka žodžius paleidau vėjais...
Tikėjo, tarsi maišto vadui, man draugai,
Aukštuomenės vaikai manim tikėjo.

O! Kiek dėl mūsų iškentė sargai!
Mumis, tarsi raupais tas metas sirgo;
Varčiausi kailiuos, - mėsą gabalais -
Nuo peilio valgiau - balne eiklaus žirgo.

Žinojau, pasakys man:"Karaliauk!"
Kaktoj nešiojau nuo gimimo spaudą.
Įkalintas ginkluotoj aprangoj-svaigau -
Be priekaištų nei vienai knygai, spaudai.

Ir įpratau šypsoti vien burna,
Paslėpti piktą žvilgsnį, žvilgsnį, kartų...
Išmokė juokdarys kadais mane, -
Amžiną Atilsį Jorikui vargšui...

Atsisakiau dalybų, - kam man jos?
Netrokštu dovanų, garbės, nei grobio.
Staiga pagailo juokdario. Ant jo kupros
Aš šuoliavau vaikystės žaliuos plotuos.

Medžioklinis azartas. Kaip koktu, -
Ėmiau nekęst jo pragariško smoko.
Atgal, atgal... nuo pašautų žvėrių,
Nuo šunų šoko prie sumesto grobio.

Mačiau, kad mūs žaidimai kas diena
Vis panašėjo į plebėjų puotą.
Po tekančio vandens srove nakčia
Dienos kiaulystes ploviausi taukuotas.

Nuo prošvaisčių kvailėjau kas diena,
Įleidau į namus šeimos intrigą,
Man nepatiko amžius ir jame
Įaugę žmonės. Paskendau tarp knygų.

Sukruto mintys, - voras smegenų,
Dinamiką ir statiką išraizgė,
Bet kas iš mokslų, kas iš tezių tų,
Kada mana visuomenė jį neigia?

Nutruko siūlas, rišęs prie draugų,
Schema tebuvo siūlas Ariadnės.
Blaškiaus tarp žodžių "būti ar nebūt", -
Ir neišsprendžiamą dilemą - sprendžiau.

O, vargo jūra amžinai gyva!
Į ją mes taikomės - strėlėm į setą.
Ir laukiame atsakymo, į ką?
Į kliedesį, kurį pasėjo šmėkla?

Bet šauksmas protėvių stiprus nakty, -
Atsišauki, - iš nugaros vėl duobia...
Mintis, kaip išgodotas krovinys,
Kėlė aukštyn. Vislumas tempė duobėn.

Nekokį lydinį išspaudė iš manęs, -
Vos sutvirtėjęs, ėmiau gniužti, težti...
Praliejau kraują, kaip visi ir aš,
Nes neįstengiau atsakyti kerštui.

O priešmirtinis skrydis - pabaiga!
Ofelija! Dūlėjimo nepriimu! -
Žudynės tik sulygina mane
Su tuo, kuris seniai žemę maitina.

Aš - Hamletas! Aš prievartą smerkiau,
Man nusispjauti į karūną danų, -
Tik jų regėjimuose - sosto aš geidžiau,
Dėl sosto nužudžiau varžovą savo!

Genialumas - kliedesiui dvynys!
Gimimo mirksnyje - mirtis jau bligsi.
Atsakymų klastingų mes pilni, -
Tik va, paklausti ne visiems nepavyksta.