Buvo taip - aš mylėjau, kenčiau,
Buvo taip - svajose supavaus.
Ir sapnuose slaptuose mačiau, -
Amazonę ant žirgo eiklaus.

Ir išmonė man knygų nuobodi,
Aš puoliau lūpomis paliest jos pėdas žemėj?
Kas daros, mano godų karaliene išdidi?
Kas atsitiko, mistiškoji laime mano?

Mūs pavasariai maudės vilty,
Mūsų galvos liepsnojo ugny,
Liūdesys, skausmas - buvo toli
Ir nei lašo gėlos ateity...

Na, o dabar - nors klok savaną jai, -
Juokiuos pro ašaras - be priežasties verkiu tik.
Sukaustė kraują ledas jai ir šalta amžinai
Nuo rūpesčių gyvent, nuo nuojautos pražūti.

Supratau - nedainuosiu dainų,
Supratau - neregėsiu sapnų.
Melas temdė dienas šalia jos
Ir miražai vis... be pabaigos.

Šventinių rūbų atliekos rusens, -
Nutraukiu stygas, varžiusias man šventą laisvę...
Nebegaliu šešėliais praeities gyvent, -
Garbint apgaule prisidengusią dievaitę.