Kaip sniegas žiemą - buvo ji švari,
Mesk sabalą po kojom - te ji trypia.
Bet štai jos laiškas - kaip ugnis kaitri
Dega delnai pažinę tiesą tikrą.

Nenumaniau aš, kad gėla jos - kaukė,
Nutilo karnavalo šurmulys, -
Taip, pralaimėjau aš šį kartą, -
Tai pamoka - patikina viltis..

Kiek liko man gyvent, kam beskaičiuot?
Iš venų veržias kraujas karštas, juodas.
Tarsi gyvatės galvą spaudžiu laišką jos, -
Tarp pirštų sunkias išdavystės nuodas.

Išvengsiu aš agonijos ir skausmo,
Priešinis vėjas ašaras užspaus..
Nenuvarys gėla žirgų eikliausių, -
Ir mano pėdų vėtros nenubrauks.

Ir taip, - palieka viskas užmaršty, -
Po neįžvelgiamu dangum užmiega,
Našlaičių tvaikas ir belapis šnabždesys
Gvazdikų ant patižusio jau sniego.

Maskva seniai jau ašaromis netiki, -
Ir čia aš nieko negaliu padėt...
Saulė naujų išbandymų man pateka,
Skubu sutikti juos ir nugalėt!