Nemėgstu aš lemtingo sutapimo
Ir nuo gyvenimo nepavargstu.
Nemėgstu aš metų laikų bėgimo,
Kai nedainuojama linksmų dainų.

Nepakenčiu nepadorumo šalto,
Susižavėjimais aš netikiu, - irgi -
Kai svetimi perskaito mano laišką,
Vogčiom per petį mano žvelgdami.

Nemėgstu, kada kalba puse lūpų...
Kada nutraukia pokalbį pusiau,
Kada iš pasalų paleidžia šūvį,
Kada - į kaktą tiesiai, - dar baisiau.

Man nepatinka plepalai, spėlionės, -
Jų graužatis, ar liaupsių aukštuma.
Kai vis prieš plauką - tariamos glamonės,
Arba per stiklą geležte aštria.

O, kaip nemėgstu aš sočios ramybės,
Geriau be stabdžių nuokalne lekiu.
Man apmaudu, kai sąžinę paminę
Pagarbina skundiką už akių.

Kada matau sparnai kažkam palūžo,
Neverkšlenu ir nepagailiu jų,
Nes aš nemėgstu prievartos silpnųjų, -
Va, Kristaus nukryžiuoto gaila, iš tiesų.

Nepakenčiu savęs bailaus ir mažo, -
Man nepatinka, jeigu muša nei už ką...
Man nepatinka, kada knaisiojas po dvasią,
O dar skaudžiau, kada apspjauna ją.

Nemėgstu aš maniežų ir arenų, -
Ten milijonus smulkina kaip mat...
Nors ateitis - pilna didžių naujienų, -
Aš nepamilsiu šito - niekuomet!