Čia letenos eglių apsunksta ryte,
Čia paukščiai išgąsdinti krykščia.
Ir tu gyveni užkerėtam miške,
Be tako iš burtų sugrįžti.

Tegul vėjuje džiūsta ievų skalbiniai,
Tegul ūžteli lietūs alyvų;
Aš vis tiek išsivesiu tave iš čionai
Į menes, kur skardena švilpynės!

Sukūrė pasaulį tau burtų kerai
Į priekį gal tūkstančiui metų, -
Šviesos nematai ir manęs nematai
Miške užkerėtam be tako.

Te neranda rasos medžių lapuos rytai,
Pilnatis graso ūkanai niūriai, -
Aš vis tiek išsivesiu tave iš čionai
Į pilaitę - balkonais į jūrą!

Kokia bus diena ir kuri valanda,
Kai tu manimi patikėsi?
Pakelsiu ant rankų lengvutę tave
ir niekas neras, kur paslėpsiu.

Aš pavogsiu tave, jeigu tu nieko prieš!
Tiek jėgos veltui vėjais paleidęs.
Palapinėje rojų sukursiu - tikėk, -
Jei ne mūsų dvarai ir pilaitės!