Į mūsų bendrą žvaigždę aš tikiu;
Jos paglobot mes net akim nespėjam.
Nuo bėgių traukinys - visu greičiu, -
O mes ir šipuliuos - neliečiamieji.

Sunkioji mašina - tiesiog į mus!
Mes išeitį išpustome dar kartą, -
Žinodami, kad ten viltis uždus
Mes niekad neskubam į karstą.

Katastrofos ir griūtys - pro šalį!
Mes tik kylam, kur gera, jauku.
Tu - stipri viltimi, aš - be galo, -
Tavimi, lemtie mano, tikiu.

Štai ir dabar, kai skrendame abu,
Lėktuvais ne pačiais patikimiausiais,
Gęsta šviesa ir daros intymu, -
Variklis prigesintas glosto ausį...

“TU” buvo, “Il”-ai, “JAK” ir buvo “AN”,
Mes Barnaule leidomės, Paryžiuj...
Net jei - į okeaną, ant vandens
Nuleistų mus staiga - rykliai nerytų!

Mes - mirtingi, o žmonės mums - šmaikštūs:
Miestams knieti išgirsti kažką...
Aplink mus žūtys, giltinės vaikščios,
O šalia nesustos niekada!

Nuversti kalnus aš lengvai galiu,
Mano nevaržomas gajumas liejas.
Beskrendančią tave apkabinu
Ir deltasparnis į Taitį. skrieja.

Jeigu susirgtų kažkuris staiga,
Nebepagydoma liga, klastinga -
Ji dings, kaip ir atėjus! Po ranka
Ją išsives staugimas pagiringas.

Te į Mezon-Laffita rajoną
Vargingasis “Skailab” subirės, -
Apgaulinga lemtis baigs kelionę, -
Tiktai mūsų nedrįs ji paliest!