Ši naktis - jokių dėsnių nepaiso.
Aš rašau - naktį temų gausu.
Aš griebiuos telefono, kaip vaisto,
Amžinai vis tą patį renku!

Nulis septyni! “Telefoniste miela,
Kuo vardu Jus? Toma. Iškvietimo laukiu... Nekvėpuoju... Kas?
Ne, negali būti... pakartokite, namie ji...”
“Štai atsakė, jau... kalbėkite...” - Sveika, tai aš!

Ši naktis vėl gi - dėsnių nepaiso;
Aš nemiegu, šaukiu aš: “Kodėl
Kažkas siūlo kreditan atleist man
Mylimųjų balsus... pakalbėt!

“Vėlei Toma? Labas. Taip... telefoniste, -
Negaliu sulaukt, sustojo laikrodis, ar kas?
Po velnių tos linijos, rytoj turiu išskristi!”
“Jau atsakė... Jau kalbėkit...” - Na, sveika, tai aš!

Telefonas - seniai man Ikona,
Telefonų knyga - man - malda, -
Aš meldžiuos telefonų madonai,
Ir atstumas ištirpsta kaip mat.

Girdite, mergaite, aš meldžiu pratęskit...
Angelu altoriui pastovėkit, nes, -
Visa, kas svarbiausia - ateity, supraskit...
“Jau atsakė...” “Jau girdžiu, gerai... - Sveika, tai aš!”

Ką, ir vėl laiduose traškesys tik?..
Kas ten siaučia rėlė ar dėžė?
Nesvarbu! Laukti aš pasiryžęs!
Ir kas vakarą nuliu pradėt...

Nulis septyni! “Čia vėlei aš... Sveiki.” “O jums - ką?”
Ne... Ne tai... Man reikia Magadano - nors papjauk...
Ne, nepažadu neskambinti. Ramybę drumsiu...
O dabar, kaip ten bičiulis, vargšas, privalau paklaust.”

Ši naktis jokių dėsnių nepaiso,
Visos naktys aplenkia mane...
Jei užsnūstu - madonos paveikslas
Kažką primena man ir sapne.

“Girdite, mergaite, jūs, telefoniste
Toma... laukiu vėlei. Aš čia... Nekvėpuoju, ne...
Taip! mane, be abejo, čia aš! Namuose, nepažįsti?”
“Jau šaukiu... kalbėkit...” “Na, sveika, tai aš!”