M.V.
Myliu tave nūnai,
ir ne slapčia, - viešai, -
Ne iki, ne po to aš tavo spinduliuose.
Degu, verkiu, - juokiuosi, bet myliu - čia dabar!
Nenoriu praeity, o ateity - viliuosi.

“Mylėjau Jus kadais...” -
padvelkia man kapais,
Švelnumas manyje mane skraidina, kelia, -
Norint dainavo dainius kažkada:
“Mylėjau Jus. Dar manyje rusena...”

Taip kalba apie, pamestą, ir nužydėjusį
Tame ir gailestis, ir atlaidumas, -
Be sosto likusiam karaliui. pasmerktam iš kart.
Užuojauta per greit išėjusiam,
Gėla kuri atklysta pro atstumą -
Aidu į abejonę, kad myliu tave - dabar.

Myliu tave nūnai -
be nuodėmės, karštai -
Aš - čia, akimirkos laike, - venų nepersirėšiu!
Laike, kuris nutįsta iš čionai -
Aš nekvėpuoju praeitim ir ateitim nekliedžiu.

Nors plyšk, nors truk -
ateisiu pas tave-Sutik!
Sukaustytas grandinėmis, gilias paliksiu pėdas, -
Tik pareigos per klaidą nebandyk-pridurt,
Kad prie “myliu” aš neištarčiau ir “mylėsiu”.

Kaip keista, bet “mylėsiu” - tai bedugnė,
Kartėlis, priverstinis parašas kreivokas,
Ar atsarginis išėjimas, - kurs pravers...,
Bespalvis nuodas ant stiklinės dugno,
Ir antausis šiai dabarčiai suduotas,
Už abejonė, kad myliu tave dabar.

Regiu sapnus prancūzų
vizijų laike,
Kur ateitis ne ta ir praeitis - kitokia,
Prie gėdos stulpo aš prikaltas čia, -
Kalbų barjeras spaudžia, kaip pirmoką.

Skirtumas mūs kalbų, -
koks niekniekis, dievaž!
Surasim išeitį drauge - ir išsisuksim.
Myliu tave laikais sudėtingiausiais - aš,
Ir ateity, ir praeity, kurioj dar būsim!