Virš mūsų - bedugnė, migla... Netiesa, -
Ten atpildas, pripažinimas.
Naktinį Zodiaką mes stebim kaskart, -
Tą amžiną tango žvaigždynų.

Mes galvas užvertę vis žiūrim aukštyn,
Į amžių slaptingąją erdvę.
Ten - trasos likimų, it mirksnis, lemtis,
Ten jų pakitimai nežymūs, sukti,
Įrėžti prieš valią, mus sergi...

Karščiausią nektarą vasario puotõs
Pasaldytą vyną iš rago -
Vandenis - kerėtojas liet nenustos
Bedugnėn gerklėn Ožiaragio.

Visatos tekmė kaprizinga, paini,
Atmiešta ir kraujo, ir vario, -
Numetusios pančius drumstam vandeny
Iš kovo prieš srovę ūku vis aukštyn -
Galingosios Žuvys neršt varo...

O gruodžio šaudyklę išbaigęs Šaulys,
Kankinas net pasagos trupa,
Tad Tauras - be baimės pro gegužę slys,
Šėls švieslaukiams keldamas ūpą.

Rugpjūčio nualinta Liūto akis
Šnairuoja į Avino šalį.
Paleidęs vadžias iš birželio Dvynys,
Atidavė jas, kad Mergelė švelni,
Sūpuotų Svarstykles lig spalio.

Pro ūką, pro erdvę - šviesos spindulys,
Kaip siūlas vedlės Ariadnos.
Aukštybėj tokioj - Skorpionas, Vėžys,
Benuodžiai ir taikūs mums - merdi.

Nei vieno Zodiako Žmogus nepasmerks, -
Ar gali pasmerkt kas žvaigždyną?
Žmogus prisikalbino pats sau žvaigždes,
Brangiuose metaluos įkalino jas,
Ir sau po kaklu pakabino.