Kai vandenys iš Tvano Pasaulinio
Sugrįžo vėl į buvusius krantus,
Iš putų srauto grįžtančio išbridus
Parėjo meilė sausuma pas mus,
Ištirpo erdvėj laiko begalinio
O laiko buvo - marios, iš tiesų.

Keistuoliai, o tokių, kol kas - yra -
Įkvėpia meilės mišinį pilna burna,
Nelaukdami garbės, nei pasmerkimo.
Galvodami, kad jie kvėpuoja sau,
Beprotiškai artėjo prie gilaus
Ir tokio pat kitos-širdies plakimo.

Tiktai jausmas - laivas tarp bangų
Prieplaukoj ilgokai užsibus, -
Kol suvoksi žodžiai - “Aš myliu”, -
Reiškia - “aš kvėpuoju - gyvenu”.

Lig valiai bus klajonių, paklydimų.
Meilės šalis - labai didi šalis.
Iš riterių, kurie meilę apginė, -
Naujų įrodymų ji paprašys.
Pareikalaus atsiskyrimų ir laukimo,
Ramybę, poilsį sapnus atims.

Bet bepročių atgal - jau neatšaukt,
Jie pasiruošę sumokėt, kiek klaus.
Bet kokia kaina - atiduot gyvybę, -
Kad stebuklingas siūlas tarp širdžių
Nutįsęs ir surišęs juos abu, -
Pasaugotų širdis - stipriai laikytų...

Negailėjo gaivūs vėjai išrinktų, -
Kirto, kėlė iš numirusių aukštai.
Jeigu nemylėjai niekad tu,
Tai - negyvenai, - nekvėpavai.

Kiek suviliotų dusta meilės spąstuos,
Neatsilieps, neprisišauksi jų.
Tuščiažodžiavimas, malda, - jų mastas
Ir mastas jų - patikrintas krauju.
O mes galvūgalyje degsim žvakę
Pražuvusių dėl meilės, - jos vardu.

Viena gaida - į taktą jų balsai,
Gėlėse klaidžios sielos amžinai,
Ir šviesmečiais kvėpuos jų dvasios.
Atodūsyje jie pasibučiuos-,
Ant trapaus tilto, perkėlos gležnos,
Siaurutėj sankirtoj didžios Visatos.

Aš paklosiu mylintiems lankas -
Tedanuoja realybėj ir sapne!
Aš kvėpuoju, - reiškia aš myliu!
Aš myliu ir, reiškia, gyvenu!