Kur beįsprausčiau savo sielą, kur aš besidėčiau,
Kaip šuo, Lemtis mana - pažeidžiama, ligota - iš paskos, -
Ji man prie kojų spaudžias, nors akmenimis apmėčiau, -
Paklaikę akys žiūri, seilė tįsta iš burnos.

Gaištu, - jargutėliau,
Akyse dulsvėju,
Iš veido - išėjęs,
Aš šerdim - urzgiu...
Vidum stabarėja,
Ir, žado netekęs, -
Gyvent nebemoku, -
Nenoriu dainų!

Nejaugi - senatvė?
Pas budelį eit?
Te trukteli skląstį, -
Mokėsiu grynais.

Kiek kartų sau pasižadėjau, kad į Lemtį - spjausiu.
Bet gaila jos, nes meilinas, ir dreba alkana.
Ėmiau iš gailesčio ją primaitinti. - Paprasčiausia, -
Mat prisivalgius sočiai - miega ji, kaip užmušta.

Tuomet - aš ūlioju
Ir durnių volioju,
Rąžausi ir dėbsau
Į debesis vis...
Bet šunį daboju, -
Pats saugau, pats loju
Ir sau dovanoju,
Ko trokšta širdis.

Kada imsiu senti
Pas budelį greit, -
Te trukteli sklendę, -
Mokėsiu grynais.

Būna dienų - lendu į tokį pragarą ugninį, -
Kad net Fortuna išsigąsta - traukiasi atbulomis, -
Kažkaip įpyliau dėl drąsos aš jai stiklinę vyno, -
Ir nuo to laiko ji be vyno - burbuliuoja vis:

Niujorke gyvenčiau
Audines sau drengčiau, -
O čia - užsikąsti
Kriaukšlelės nėra!
Numiniau batus jau, -
Lemtis man - ant kupros,
Į kalną nuo kalno
Tąsausi su ja.

Ne, aš nepasensiu, -
Pas budelį reik, -
Te trukteli sklendę -
Mokėsiu grynais.

O kartą, nejučia, - įpyliau Lemčiai stiklą - viršum normos, -
Įsiplieskė, mieloji, veidą pakeitė, - pilna tulžies, -
Triukšmavo, darkėsi ir stačiai, - atsisuko Karma, -
Užšoko man ant nugaros ir griebė už gerklės.

Mane ji prispaudė,
Aš dustu, man maudžia,
Velniuojuos ir šėlstu,
Pavymui šaukiu:
Nereikia už gerklų!
Nereikia už gerklų,
Dainuot negalėsiu
Aš savo dainų!

Nunešiu Likimą
Pas budelį pats, -
Te timptels skersinį,
Mokėsiu - čia pat!