Baltasis valsas

Koks buvo balius! Kaito oras, judesiai ir nervai, Sutrikę širdys beldė taktą "viens.. du.. trys..." Per salę ėjo damos kviesti kavalierių, Baltasis valsas griaudėjo, ir kvapą gniaužė irgi jis. Pats, norint šoki, O, varge, ne kažkaip, Seniai nusprendei pašokdinti vieną ją... Bet amžiais kliudė nebaigti darbai, - Pagalbos šauksmas - eiti vėl karan... O, realybė! Ji artėja prie tavęs, - Pati artėja, valso gūsy tiesia ranką... Svajonėse tu šokai tik su ja... su ja, - Kraujas į smilkinius, tarsi banga į krantą... Išoriškai ramų pašėlusiam baliuj Išduoda šešėlis, - ant sienos - jis dalos, Jis virpa ir lūžta užkliuvęs kažko, Trapioj žvakių šviesoj... Švelnumo tiek turi, kiek siuto sūkury, Su ja net peilio ašmenimis tu praeit gali! Negaiški, rankas išvaduok, - Pats nesavas, kažkoks...

Jei dainuot be širdies - baltas garsas bežadis tekės. Jei eilutė sudėta be rimo, eilėraštis baltas. Jei vaivorykštę vėlei suskleist atgalios - spindulys baltas švies, Jeigu valsai pasaulio visi susilies, - suskambės baltas valsas!

Baltasis valsas - galas tikinčiųjų erai! Žaismingai plyšta paikų užgaidų gija. Per salę eina damos kviesti kavalierių, Ir ne dėl to, ir ne dėl to, kad neryžtinga vyrija. Pašėlę bangos nuvilnijo damų link, Apsuko galvas, kaip anuomet, neša jas... Te nebaigti darbai joms šokio negadins, - Šauksmas pagalbos, tarsi vėl karo lauke... Baltesnis, užu sniegą, valse - siausk, aidėk! Tesninga dar ilgai ir snaigės šoka. Atėjo ji tave gyvenimui pakviest, Ir tu buvai blyškesnis, negu baltas šokis. Išoriškai ramų pašėlusiam baliuj Išduoda šešėlis, - ant sienos - jis dalos, Jis virpa ir lūžta užkliuvęs kažko, Trapioj žvakių šviesoj... Švelnumo tiek turi, kiek siuto sūkury, Su ja net peilio ašmenimis tu praeit gali! Negaiški, rankas išvaduok, - Pats nesavas, kažkoks...

Jei dainuot be širdies - baltas garsas, bežadis tekės... Jei eilutė sudėta be rimo, - eilėraštis baltas. Jei vaivorykštę vėlei suskleist atgalios - spindulys baltas švies, Jeigu valsai pasaulio visi susilies, - suskambės baltas valsas!

Ir kur bebūtų balius, - rūmuose arba - licėjuj, Mokyklos salėse, ar menėse dvarų, - Visuomet damos ėjo kviesti kavalierių, Nuo amžių taip - baltasis valsas - jų. Nedelsdavo, o spręsdavo kaipmat - Per tylumą, tylėjimą ir nevilty, Skubėjo moterys pagalbon visuomet! Joms šokių salė - mūsų žemės rutulys. Ir kur bebūtum, kur likimas benuneš, Atmink, koks baltas tu buvai, nekaltas šypsni... Iš jūrų ir iš debesų ji lauks tavęs - Ir kvies baltajam valsui, kai sugrįši. Išoriškai ramų pašėlusiam baliuj Išduoda šešėlis, - ant sienos - jis dalos, Jis virpa ir lūžta užkliuvęs kažko, Trapioj žvakių šviesoj... Švelnumo tu turi ir siuto sūkury, Su ja net peilio ašmenimis tu praeit gali! Negaiški, rankas išvaduok, - Pats nesavas, kažkoks...