Išėjau su visam, pasitraukiau iš Reikalo1 gero!
Neišsinešiau nieko, - atšokau, kaip gimęs, - plikai, -
Ne dėl to, kad užtrumpino kas, laikas savo padarė,
Nuo žydrųjų kalnų atskubėjo kiti reikalai.

Daugel dalykų moko mus knyga,
Tyriausios tiesos posakiuos išaustos:
“Savoj tėvynėj pranašų nėra”, -
Ir kitose tėvynėse - negausiai.

Gniuždė, lamdė mane, bet laimingas, kad liūtišką2 dalią,
Gavo tas, su kuriuo atsiteisęs aš būčiau ir taip.
Slidžiomis grindimis - trupa užkulniai talko milteliais, -
Kopiu laiptais spiraliniais ten į palėpę aukštai.

Nėr’ pranašų - nerasi su šviesa, -
Ar Mahometų, Zaratustrų besulauksi?
Savoj tėvynėj - pranašų nėra, -
Ir kitose tėvynėse - negausiai.

Ar gerai, ar blogai - bet girdžiu apačioj kalbą tiesią:
“Ir gerai, kad išėjo, - be jo palengvėjo darbai!”
Aš nagais kampuose nuo paveikslų voratinklius plėšiu,
Aš skubu, nes už namo jau žvengia pakinktuos žirgai.

Išniro Apvaizda - aš veidu priešais ją,
Ir balsas liūdnas giedras man į ausį:
“Savoj tėvynėj pranašų nėra, -
Ir kitose tėvynėse negausiai.”

Skrieju tiesiai balnan, kūnas kūnan su žirgu suaugu, -
Žirgas kris po manim, - aš žaboklėm užkrimtęs patsai!
Išėjau suvisam. Iš sumanymų aš pasitraukiau:
Nuo žydrųjų kalnų atskubėjo kiti reikalai.

Šuoliuoju - po kanopomis - rugių rauda,
Ir varpų traškesy skiriu aiškiausia:
“Savoj tėvynėj pranašų nėra, -
Ir kitose tėvynėse - negausiai.”

Neišdavęs draugų išėjau, gal kažkam palengvėjo,
Gal įsižeidė vienas, su juo susitarsiu vėliau.
Išėjau su visam, - kraują, prakaitą liejęs,
Nusiploviau dėmes jų, tebūna švara pagaliau.

Išėjusius pakeis, nuskursti nevalia,
Tad sudainuokime už juos, galiausiai;
“Savoj Tėvynėj pranašų nėra, -
Ir svetimoj tėvynėj jų ne gausiai.”