Neprisirpusį vaisių įžvelgę vos, -
Ėmė krėsti, kol lūžo šaka.
Apie tą, kurs turėjo dainuot ir grot,
Dovanoju jums dainą šią.

Gal nesutarė jis su dalia?
Gal likimas nebuvo dosnus.
Gal nebuvo grynuolė styga
Ir tarnavo ji falšui perpus?

Pradėjo kukliai jis nuo “do”,
Betgi nepabaigė dainos...

Akordas smaugės viduje,
Neįkvėpė nė vieno, ne.
Šuo lojo, katinas orus
Gaudė peles.

Juokinga baisiai, aš leipstu!?
Ir jis juokavo tiek ir tiek.
Išbandė vynus ne visus,
Lūpom nepalietė taurės.

Ginčą bandė pradėti jisai,
Neskubėjo esybe visa, -
Tarsi prakaito sūrūs lašai
Odos poromis sunkės dvasia!

Net ant kilimo dvikovon jis
Stojęs, paisė taisyklių, deja, -
Reziumavo teisėjai griežti,
Kad kova nepradėta - baigta.

Žinot norėjo ligi "zet",
Betgi nespėjo net pradėt...

Anei spėjimų kas dugne,
Kur ta gelmė, kur jos esmė,
Ir tą vienintelę kažkas
Trukdė mylėt.

Juokinga, aišku, aš leipstu,
Jis juokės už kitus labiau.
Ir neišsprendžiamų lygčių
Išsprendė daug, ir liko daug.

Nemeluoju nei viena raide,
Tiesos saugas kiekvienas skiemuo.
Jai eilėraščius rašė sniege, -
Sniegas tirpsta ir lieka vanduo...

Buvo žiemos gilesnės tada.
Buvo laisvė - rašyti snieguos.
Jį bebėgantį gėlė kruša,
Tirpo lūpose snaigės pūgos.

Ir apledėjęs sidabru,
Pas ją nespėjo jis... graudu...

Bėglių bėglys suklupo, kaip?
Šuoliavo, skrido gal per greit?
Paukščių Take žvaigždyną jo
Tauras ragais - ganė šaltai.

Juokinga, aišku, aš leipstu,
Kada sekundės trūksta tik, -
Papuošti galvą vainiku -
Neprielėkis ir maudulys?

Juokinga iš tiesų? Ir štai, -
Juokinga jums ir man netgi.
Šuolyje žirgas ir sparnai
Įšalę skrydy, - kur kalti?