Pavasaris - tik merkės, -
Iš po pusnies be garso...
O siela plyšavo krūtinėj jau!
Staiga prie durų stovi
Jie dviese ir... konvojus!
Man sako: - Renkis ir keliauk!!!

O kaip tada viršilos maldavau:
- Dar iš Pavasario manęs nebrauk!

Lig gegužės galando
Peilius ir skaudžiai kando, -
Nors tamsios dienos baigėsi, - tai ne.
Uždarė Kateriną,
Ją tardė ir grasino.
Teisėją matė jį dažniau, negu mane.

Aš supratau, kad skęstu, supratau:
- Atverkit langą į Pavasarį prašiau.

Ir vėl - seni vagonai,
Vėl pervažos, peronai,
Skaičiuoja laiką bėgiai belsdami, -
Už lango - viskas žalia...
Svyra klevai, berželiai -
O gal tik tyliai šnara:”Nepamiršk...”

Mojuoja man nuo pylimo vaikai, -
- Ko iš Pavasario išvažiavai?

Žvilgsniu paklausiau: Veikiam?
Atsakė man: - Nereikia...
- Kodėl nereikia? Be Pavasario aš - negaliu...
Suprato Katia viską, -
Jei reikia, tai išvykstam!
Ir naktį dingom taigoje abu...

Švytėdama sutiko mus taiga, -
Tai štai koks tu, Pavasari, acha...

Ir čia - jau antrą parą
Užpuolė mudu kalės,
Suuodė šunys pėdsakus, - baisu, -
Rankas surišo, kojas,
Kankino, spjaudės, lojo
Kaip gaišenas mus nutempė purvu...

Aš supratau - neberegėt sapnų
Išvytas iš Pavasario esu...