Taip, aš - naikintuvas, mano ugnis
Saugo padangių mėlynę,
O tas, kuris įsitaisė many,
Save naikintuvu vadina.

Aš “Junkersą” nukaliau, vijaus dangumi,
Tąsiau jo nerviūrą kaulėtą, -
Ir tas, kuris įsitaisė many,
Pradeda man įkyrėti!

Esu kaip rėtis po mūšio, suvis -
Mechanikas lopė po siūlę,
O tas, kuris įsitaisė many,
Kamščiu šaut į viršų pasiūlo!

Išpampę bombonešiai - sprogs ar nutols,
Duobę grėsmingą išskobę?
Ir tolstantis garsas-padovanos -
Ramybę Žemei ir Žmogui.

Man lipa ant sprando garsus “Messeršmitt”, -
Dingstu nuo žaizdų pavargęs,
O tas, kuris įsitaisė many,
Dar taranuoti veržias!

Ką jis sumanė? Susprogsim abu,
Nosimi smėlį rausim!
Virš greičio, įstatymo - kilti skubu,
Išsivaduoju galiausiai!

Aš čia svarbiausias, kad jį kur galai -
Seklį, kuris mane moko!
Jau ritasi dūmai iš jo kamuoliais:
“Ramybė Žemei ir Žmogui!”

O tas, kuris spėjo man įsiėst, -
Vis manevruoja, sukas,
Vienas palikęs, iš kilpos mirties
Ką tik per plauką ištrukęs.

Jis šauna, ir rauna vis į save,
Lakūnas asas - apkarto.
Galės be manęs savą krovinį vežt, -
Klausau paskutinį kartą!

Geriau jau ant žemės nosim gulėt,
Nei jausti - flateris neša.
Ant nulio benzinas - vožtuvo dėlė
Siurbia įkaitusį lašą!

Tausota kantrybė baigės gana! -
Nebenoriu įtikti,
O tas, kuris vadovavo man
Trenkės kakta į.stiklą.

Negyvas! Aš laisvas - kylu paukščiu!
O jėgos, kaip laikrody - smėlis
Byra... Neišsisuksiu, jaučiu,
Matau, kaip žemė artėja.

Graudu, kad galėjo būti kitaip...
Tik gęstantis garsas mano
Skamba ir skelbia tiems, kas ateis
- Ramybę Žmogui ir Žemei!