Michailui Chergiani1 atminti
Tu ledyno ketera eini,
Į viršūnę įsisiurbęs žvilgsnis.
Debesim kvėpuoja nuokalnė migi, -
Iškvėpimas lavina pavirsta!

Tave lydi jų viliojanti trauka,
Lyg ramybę būtų suderėjus, -
Pavojinga priedanga trapia
Akmenis virš plyšių ritinėja.

Tarsi bėdą pasitikdami kalnai,
Dūmais perėjas uždangsto spyriai.
O ir tu, gėrėdamasis jais
Properšų nuo griūties neatskyrei.

Jeigu šauktumei, uolienų aidas tuoj
Atsilieptų ir tarpeklių žiotimis
Vėjai stūgautų, - apie pagalbą tau
Gūsinį signalą išnešiotų.

Suviliotas nelygia kova,
Tu kalnams - ne priešas, ne kaubojus.
Glaudės prie tavęs pečiais uola,
Akmenys krūtinę ginti stojos.

Kalnus nugalėti ryžtasi kvailiai!?
Tuščiakalbėms klyksnėms nepaklusęs, -
Tu ėjai, - granitas eižėjo, ledai
Patalu po kojom klojo rūką.

Jei sniegynuose per amžius palikai,
Virš tavęs, kaip artimųjų raudos
Budi keteros. Nuglūdinti plikai
Obeliskai tavo pėdą saugo.