Man šitą mūšį ilgai dar primins
Oras mirtim pritvinkęs,
O iš po skliauto tyliu lietumi
Žvaigždės vėl krinta.

Spėjau prisiekti, kol ritos pirma -
Gyvas iš mūšio pakilsiu!
Taip parišau paikai žvaigždei save,
Lemtį ir viltį.

Vos tik nusprendžiau - bėdų nebėra, -
Aš apėjau suktą mirtį!
Tėškės klajūnė žvaigždė nelaukta
Tiesiai į širdį.

Sakė, - paklus kiekviena aukštuma
Tik šovinių negailėti!
Krito nukrito žvaigždė jums antra
Ant epoletų.

Šitiek žvaigždžių - jos kaip žuvys dugne,
Ir kiekvienam užtenka, -
Jei ne mirtis - su žvaigžde atlape
Vaikščiočiau šiandien...

Padovanočiau ją sūnui, - mane
Gal prisimintų sykį.
Kaba žvaigždė, virpa užgesdama, -
Nėr’ kur nukristi.