Man dega vakaras žvakes žvakidėj
Ir tavo atvaizdas aprūksta smilkalais, -
Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo,
Kad visa su laiku praeis.

Mane kankina poilsis. Kaip keista:
Visa, kas buvo sieloj, - priekin už metus
Pasiėmė neklausus prancūzaitė
Pradžioj - į stotį, vėliau - į namus.

Dabar man vakaras - žvake žvakidėj,
Ir tavo atvaizdas aprūksta smilkalais.
Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo,
Kad visa su laiku praeis.

Man sieloj - dykuma, dykynė, - matot?
Ko laukiate iš sielos be sparnų?
Ten posmų nuotrupos, voratinkliai,
O visa kita, - jau prie jos namų...

Ir dega vakaras žvakes žvakidėj,
Ir tavo atvaizdas aprūksta smilkalai, -
Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo,
Kad visa su laiku praeis.

O mano sieloje visi tikslai be tako.
Iškniskit ją ir rasite tenai -
Pradėtą dialogą, pusę frazės, -
O visa kita - jau Paryžiuje seniai...

Te vakaras sudegs žvake žvakidėj,
O dūmas tavo atvaizdą apvys, -
Nenoriu net girdėt, kad laikas gydo,
Kad visa su laiku nuvys.