Čia pakito kažkas, nors erdvė ta pati,
Spinduliuoja aukštybėje ryškiai
Žalias miškas ir oras, dangus vandeny,
Tiktai jis iš kautynių negrįžta.

Kas padės man suprast, ką nuspėjo tada
Mūsų ginčai pernakt, ligi ryto.
Tik dabar netektis atsivėrė žaizda, -
Vakar jis iš kautynių negrįžo.

Jis tylėjo ne taip. Be klausos, be dainos,
Jis nuo temos bematant nuklydęs,
Man neleido miegot, kuitės ligi aušros,
O dabar - iš kautynių negrįžo.

Ir kaip tuščia aplink, - anokia čia kalba
Supratau, kas mus vienijo, rišo.
Vėjo gūsyje laužas užgeso staiga
Vakar jis iš kautynių negrįžo.

O pavasaris veržias iš pinklių tremties
Aš šaukiu, o gal būt atsakys man?
- Tu, palik man ugnies? Tuštuma sutirštės, -
Vakar jis iš kautynių negrįžo.

Mūsų mirę mus gelbsti varge ir bėdoj,
Kritę mūšy - kamienais suauga.
Miškas dangų atspindi, kaip tyras vanduo, -
Medžiai mėlyni atmintį saugo.

Mes žeminėj vienutėje tilpom tada -
Valanda vieną laiką mums mušė.
O dabar viskas man vienutėliam, už ką?
O gal aš - nesugrįžęs iš mūšio?