Nuo pasienio mes sukome žemę atgal,
Buvo tokios tokelės, -
Bet įsuko mūs vadas savaip ją staiga,
Atsispyręs batu nuo Uralo.

Pagaliau mes išgirdom komandą pirmyn,
Mūsų trupinius, pėdas surinkti.
Bet mes žinom, kad saulė nusėda žemyn
O ryte Rytuose vėl suspindi.

Nematuojame žemės mes žingsniais,
Kam gi veltui taršyti gėles, -
Mes ją stumiame batais auliniais -
Nuo savęs, nuo savęs!

Rytų vėjas sulygina kauges, kūgius, -
Uolos - bandos avelių - parimę.
Žemės ašį be sverto užgulę pasuks, -
Ir pakeis vėlei kryptį puolimo...

Nesibaiminkit jeigu saulėlydžio nėr’
Ir pasaulio baigtis, - ne jaunuoliams, -
Paprasčiausia - pasuko mūs Žemę ir vėl
Kaip kas nori ir kaip kam papuolė.

Kauburėlius kabinam, ropojam,
Kupstus raunam be meilės, - kur ne...
Keliais stumiame Žemę senolių
Nuo savęs, nuo savęs!

Pakeltų aukštyn rankų, čia niekas neras,
Nors ieškotų ir geistų.
O iš kritusių mūšy naudos tiek tėra, -
Prisidengti jų kūnais ir teisėm.

Šitas švinas kvailys, ar visus pasivys?
Kur užklups kaktą, nugarą - šūvis?
Kažkas užgulė priekyje vamzdžio ugnis...
Ir akimirkai Žemė nuščiuvo.

Aš iš pėdų savų išsinėriau,
Prabėgom apraudojęs aukas, -
Žemės gaublį delnais sukinėju -
Nuo savęs, nuo savęs!

Atsistojęs kažkas visu ūgiu žemai
Nusilenkęs jai - įkvėpė kulką.
Bet į vakarus, vakarus šliaužia būriai
Kad rytuos vėlei saulė pakiltų

Ligi pilvo - purve, dustam pelkių kvape,
Užsimerkiam nuo žudančio dvoko.
Kai be išlygų raunam į Vakarus mes,
Danguje normali saulė šoka!

Kaip vestuvėse - rasą nubraukiam -
Kojos, rankos dar vietoj? Ar ne?
Už ašies dantimis žemę traukiam, -
Į save! Nuo savęs! Į save!