Ko gero - pražuvau, - akis užmerkiu - ji čia!
Ko gero - pražuvau, - droviuos, kaip niekuomét.
Man ligi jos - toli, - ji buvo net Paryžiuj,
Kaip vakar nugirdau - ne tik Paryžiuj, - ne!

O, kaip aš dainavau, vis apie Šiaurės šalį!
Galvojau, kiek netruks ir pasakys man “tu...”
Jai stačiai nusispjaut į zoną neutralią,
Ji nesuka galvos, kiek zonoje gėlių.

Aš dar sudainavau, dainuoti pasiryžęs,
Apie taksi, draugus, kurie mylėjo ją...
Ji nesuka galvos, nes jau seniai Paryžiuj
Ir pats Marsel Marso pasakė jai kažką!

Aš nubaudžiau save, - mečiau gamyklą mielą,
Žodynuos paskendau, o sieloje - gėla...
O kas aš jai, išties? Ji Varšuvoj šiandieną,
Ir kalbam mes abu vėl skirtinga kalba.

Atvyks, sutiksiu ją, kaip tikras lenkas:”Pani...
Aš visas prieš tave... Nebeturiu, ką slėpt...”
Tik kas aš jai esu? Dabar jinai - Irane
Staiga aš supratau, - man paskui ją - nespėt”

Ji gali būti čia, o ryt - į Oslą neria.
Į nemalonę aš, į bėdą įklimpau.
Kiek buvo jau su ja, tegul iš kailio nerias,
Te bando. Aš palauksiu. Aš - vėliau!