Širdis - lipšni patelė protui paklusni
be peilio.Kauluos driežu šliaužia maudulys.
Negniaužia kvapo, kai beprotiškai lekiu,
Nestingsta kraujas nuo vitražų, nuo svaigių.

Ir mirt dėl meilės nebenoriu - jau miriau,
Nervai nukaro nebeįtempti - nors - rauk,
Nutįsę jie visai, kaip virvės skalbiniams,
Man nesvarbu kodėl ten kas, su kuo ir kam.

Viršūnė -
tik stumtelk -
dugne.
Manyje
vien tik „nei“,
vien tik „ne“.

Lediniai vandenys nebegelia dantų,
Jų neragauju ir neraginu žmonių
nei įvykių.Supuvęs lankas tyso be strėlių:
Aš jas sulaužiau, dabar krosnį kūrenu.

Nei pozos pasitemt, nei judesio staigaus -
Galvą pametęs kaip piemuo - nebelakstau.
Pelnyta pergalė nežadina aistros,
Neapkalbu galvas pametusių dėl jos.

Viršūnė -
tik stumtelk -
dugne.
Manyje
vien tik „nei“,
vien tik „ne“.

Nenoriu aiškintis, nei teisintis, nei teist,
Nenoriu megzt ir vėl išpančioti galų.
Bukus kampus galiu ramiai apeit,
Nes į valias regėjau jų smailių.

Palaidas diržas ar suveržtas - nesvarbu!
Už tai nešaudoma - sava kakta tikiu!
Plaikstausi lengvas, kaip lininis audinys,
Kaip kiauras langas matomas nakty.

Viršūnė -
tik stumtelk -
dugne.
Manyje
vien tik „nei“,
vien tik „ne“.

Randai ir žaizdos užsitraukusios seniai
Netvinkčioja aprištos bintais steriliais.
Nejaudina, nekirba nei svajonės, nei jausmai -
Nespaudžia abejonės, išlukštentos aklinai.

Nesuvilios švelnumas kūno nei širdies,
Pavojaus nuojautos minčių nebeužkrės.
Bet kokiai velniavai į veidą protas spjaus -
Nei smilkinių nei kojų batai nebespaus.

Viršūnė -
tik stumtelk -
dugne.
Manyje
vien tik „nei“,
vien tik „ne“.

Nepulsiu krimsti filosofijos guvaus akmens
Gyvybės syvais rūpinas šaknis Šenšen‘.
Nepuoselėju antrojo kvėpavimo savy
Be paklaidos į dešimtuką taikiny!

Taip pavargau kovot su žemiška trauka
Guliu - kad kiek nutoltų kilpa užtraukta.
Širdies plakimas girdimas šalia, ne manyje -
Keliauju ten, kur vien tik „nei“ ir vien tik „ne“.

Viršūnė -
tik stumtelk -
dugne.
Manyje
vien tik „nei“,
vien tik „ne“.