Kartėlis mano veidą maino,
Metai iš metų vis girdžiu:
Kur aš - gyvenimas praeina,
Kur aš nesu - žingsniuoja pamažu.

Ir kuo toliau - labiau vis bunda
Patyčios ir balsai pykti:
“Su tavimi - vien tik pagundos -
Tikras stebuklas - kai nesi...

Tu tik vejies, meluoji, lauki,
Nespėji ir bijai suprast, -
Kad nebesugebi juokauti
Ir nuo dainų baigi atprast.

Senka tavų resursų galios
Jas į visas puses švaistai:
Kam? Jei žinai, tu - ne erelis,
Ir be tavęs čia - sakalai.”

Tyliu, kai šūkčioja, kai rėžia
Ar staugia ant manęs - draugai, -
Nes myliu juos visus, - iš priešų
Šaipaus, - apie save jiems - tik blogai!

Stebuklo jau seniai nelaukiu,
Iš gėdos degdamas sakau,
Kad gyvenu... bet bėgčiau, plaukčiau
Bet kur, nuo šių namų toliau...

Taip visa svetima, parduota,
Toks nuogas skurdas, kad gali
Pats nuogas viešumoje šokti -
Nes rojus ten kažkur... toli.

Pasivaideno - laimės paukštė, -
Aš puoliau paskui ją išsyk, -
Tris poras batinių ir glaudes
Sugriebęs... Kad pas jus sugrįžt!